PALAIMINTAS ŠEDŽIUS

I

  Kitąsyk bėdavojama, jog politikai, vos tik gavę mandatus, užmiršta savo rinkėjus. Arba pasijunta visagaliais Kalėdų seneliais, kurie „neįgaliems“ rinkėjams retsykiais privalo numesti dovanų: ledų padalinti, iškepti jautį miesto aikštėje ar kokį kitą kyšį pakišti... Idant nepurkštautų.
  Vėliau, įpusėjus kadencijai, kai politikai pastebi, jog rinkėjai jų nebemyli arba myli nepakankamai, tenka ir per televiziją pašokti, apie meilužes pasipasakot, visureigius parodyti. Tada rinkėjų meilės jausmas, anot Almax‘o,  vėlek „atsistato“.
  Kodėl taip atsitinka? Priežasčių daug. Viena jų – susireikšminusio politiko pojūtis, kad jis aukščiau išalkusios minios. Jis - pateptasis, kadangi jam viskas einasi kaip sviestu patepta.
Tačiau toks paaiškinimas nepadeda spręsti rinkėjų ir išrinktojo susvetimėjimo. Matyt, kalti yra ir patys rinkėjai, kurie - vos išrinkę valdžion tūlą žmogėną, jau kitą dieną ima jo nekęsti bei daužyti nabagėliui langus...

II

  Kas atsitinka kitądien po rinkimų? Kokia katė perbėga tarp rinkėjų ir išrinktojo? Regis, jie susvetimėja – rinkėjai savo politiniu patikėtiniu ima nusivilti, netgi piktintis, o išrinktasis, tatai jausdamas, irgi nustoja rinkėjus mylėti, o užsiima savo reikalais. Kam veltui vargti ir stengtis, jei tavęs vis tiek nemyli, jei tavo pastangų negerbia. Juk ne visi išrinktieji yra pasiekę tokį pasiaukojimo lygmenį, kad elgtųsi pagal motinos Teresės rekomendacijas:
  Žmonės būna neprotingi, nelogiški ir egoistiški. Vis dėlto mylėkite juos!
  Gerieji jūsų darbai bus užmiršti rytoj.
  Vis dėlto darykite gerus darbus!
  Tai, ką jūs kūrėte metais, gali būti sugriauta per trumpą laiką.
  Vis dėlto kurkite!
  Atiduodami pasauliui, ką turite geriausio, rizikuojate likti nuogi.
  Vis dėlto duokite tai, ką turite geriausio!

III

  O ką, jei netyčia būtų susiprasta, jog politikai blogais patampa ir dėl to, kad rinkėjai jų nemyli? Antai dokumentiniam filme, kuriame nagrinėjamos stebuklingos vandens galios, yra įsimenantis pavyzdys:  keikiami virti ryžiai kaip mat supūva, skirtingai nuo tų, kuriuos giriame... Pastarieji ilgai negenda. Politikai šia prasme irgi panašūs į ryžius, tad galime su jais elgtis kaip norime – supūdyti prakeikimais arba pagerinti savo mintimis bei palaiminimais.  

IV

  Įsiminė kažkada Vėlyknaktį šventų Jonų bažnyčioje girdėtas tėvo Antano Saulaičio pamokslas apie kojų plovimą – apie tai buvo ne tik kalbama, bet ir daroma. Keistas jausmas apima kai tas, kuris kalba iš sakyklos, paskui savo ganomiesiems nuplauna kojas.
  Ar įstengtų tai padaryti politikai? Bandau įsivaizduoti A.Valinską, plaunantį Šilutės apygardos rinkėjams kojas. Žmonės, ko gero, liktų maloniai nustebinti.
  Paskui vaizduotėje ima plaukti ir kiti vaizdiniai: o ką, jeigu po rinkimų rinkėjai palaimintų savo išrinktąjį? Pvz., paprašytų būsimam Seimo ar Savivaldybės nariui protėvių palaimos bei Dievo malonės.
  Įsivaizduokim situaciją: išrinktasis (Šedžius, Valinskas, Bradauskas ar kt.) priklaupia, baltais drobiniais rūbais apsirėdęs, jam ant galvos pilamas šaltinio vanduo, jis suvalgo naminės rugio duonos gabalėlį, o ant krūtinės naujai iškeptam politikui pakabinamas gintaras. Pageidautina - širdies formos, toks kaip Mariaus Jovaišos išreklamuotasis. (Marius pats, beje, galėtų juos ir gaminti, ir dalinti. Nemokamai, vardan Tos, kaip sakoma.)
Prieš padalinant gintarines širdeles, jas turėtų kas nors palaiminti, pvz., daugiavaikių šeimų žmonos ar šiaip koks pro šalį ėjęs krivis ar kunigas.
  Įsivaizduotina, kad tarp išrinktojo ir jo rinkėjų rastųsi gilus savitarpio suvokimas, įsipareigojimas. Jei išrinktasis imtų veikti savanaudiškais tikslais, vogti arba meluoti – gintaro širdį privalu būtų sugražinti rinkėjams. Tai nutarti turėtų rinkiminės apygardos Senolių Taryba.
  O kas nepaklus ar bandys nuslėpti kokią nors nedorybę, to gintarinė širdis ims spausti kitą, negintarinę širdį.

P.S.

  Pasakėčios moralas:  neišsižadėkim išrinktojo politiko, net jeigu jis ir ne mūsų meilės etalonas. Neatiduokime prakeikimo malonei, o palaiminkim - tegu žino, kad yra kas juo rūpinasi, myli. Laimina... Nes prakeikimas irgi grįžta mums patiems, kaip ir palaiminimas.
  Nežinia ar mūsų protėviai turėjo bumerangus, bet šis ginklas, regis, veikia ir  Lietuvoje.