SEKASI TADA, KAI ŽINAI, KAD ESI SAVO VIETOJE

Grįžti

Vytautą V.Landsbergį galima kalbinti kaip kino, teatro režisierių, vaikiškų pasakų rašytoją, poetą, bardą, keliautoją – galimų pašnekesio temų įvairovė nepaprastai gausi. Jeigu kas nors mosteltų burtų lazdele ir tas temas paverstų į medžius, rastųsi didžiulė giria.
Šiame interviu neapsistota ties kuria nors viena V.V.Landsbergio kūrybos sritimi, todėl užduodami klausimai – nevienakrypčiai, šokinėjantys nuo vienos temos prie kitos. O Vytauto V.Landsbergio atsakymai net ir nenaudojant jokių burtų yra ne tik atsakymai, bet ir medžiai. Šiame atsakymų miške – gera.


Daugelis miestą priešpriešina kaimui, gamtai: esą miesto triukšmas, pasiutęs gyvenimo tempas užgožia esmines vertybes. Kiti – atvirkščiai, būdami gamtoje kenčia komforto stygių, jaučia nuobodulį ir beprasmiškai slenkantį laiką. Ką asmeniškai Jums reiškia miestas? Pavyzdžiui, jeigu personifikuotumėte miestą, jis būtų neigiamas, ar teigimas veikėjas?

Vienas rytų išminčius yra pasakęs, kad laimingas tas, kuris darbe sugeba atrasti poilsį, o poilsyje darbą. Panašiai galima būtų pasakyti ir apie kaimą bei miestą. Mokausi mieste surasti kaimą, o kaime – miestą. Nereikėtų nieko priešpriešinti. Anykščiuose yra daug “miesto” - Maxima ir Norfa, dujos ir vanduo, Koplyčioje koncertuoja labai geri atlikėjai ir t.t. O Vilniuje labai daug kaimiškų vietovių – kalnų parkas, Užupis su Vilnele, Antakalnis.
Antra vertus, kai sugrįžti iš kokio nors Niujorko, akivaizdžiai pajunti, kad Vilnius – labai jaukus kaimelis.  Jonas Mekas “Laiškuose iš niekur” postringauja, kad Niujorkas sudarytas iš daugelio kaimelių, ir viso Niujorko jis nepažįstąs, tik tą kaimelį, kuriame gyvena.
Į miestus žmonės būrėsi iš bėdos – čia bandoje lengviau išgyventi, čia geriau išvystyta vergvaldystė ir paprasčiau užsidirbti duonos kąsnį. Tačiau tikro, nesumeluoto ir ramaus gyvenimo pojūtis mieste sunkiau patiriamas – neveltui daugelis ieškosi bet kokio kaimiško varianto, nors savaitgaliams. Ir ne tik Lietuvoje.
Tai kažkoks genetinis sielos šauksmas – įmerkti rankas į dirvą, pasodinti žirnį ar pomidorą, nupjauti žolę, išsimaudyti upėje ar ežere – tai suteikia daug daugiau pilnatvės, negu savaitgalio leidimas sporto kompleksuose, baseinuose bei kavinėse.
Pasaką apie miestą galbūt rašyčiau taip:
“Gyveno kartą miestas, ir stovėjo jame trys jaukūs namai pastatyti tarp medžių. Miestas labai draugavo su medžiais, kalbėdavosi, čiulbėdavosi ir džiaugėsi regėdamas, kad ir jo gyventojai myli šiuos miesto medžius. Bet paskui į miestą atsikėlė verslininkas ir iškirto visus medžius, o tose vietose pastatė daug prabangių namų. Miestas labai nuliūdo, ėmė kosėti ir sirgti. Tačiau verslininkas tuo nesirūpino, kadangi dabar jis turėjo daug pinigų, už kuriuos nuvažiuodavo į mišką, esantį už miesto, ten pakvėpuodavo grynu oru ir atsigaudavo. Jam viskas klojosi gerai, bet vieną dieną ūmai sunkiai susirgo jo vienintelis vaikas, kuriam mieste trūko gero oro ir tyro vandens. Nusiminė tėvas ir nuvažiavo į mišką, esantį už miesto, norėdamas atsigauti. Miške atsisėdo po ąžuolu ir nė pats nepajuto kaip apsiverkė. Miško medžiams pagailo  verkiančio verslininko ir ėmė jie ošti jam į ausis:
-    Tu išsikask kelis mūsų mažuosius brolius ir pasodink juos savo namo kieme, pamatysi -  tavo
vaikas pasveiks…
   Verslininkas taip ir padarė, kadangi savo vaiką mylėjo labiau net už pinigus. Jo vaikas pasveiko ir tada tėvas suprato, kad jam ne mažiau rūpi ir kiti miesto vaikai, kurie gali susirgti. Ir ėmė jis sodinti medžius visuose kiemuose, kur tik gyveno žmonės. Taip miestas pasveiko, kadangi į jį sugrįžo miškas.
O verslininkas sodindamas medžius gyveno ilgai ir laimingai. Paskui paseno ir kai atėjo laikas mirti, jis užsimerkė šypsodamasis, susapnavo didžiulį mišką, ošiantį jo mylimam mieste, ir išskrido supratęs, kad palieka pasaulį kur kas gražesnį,švaresnį ir džiugesnį, negu šis buvo prieš tai.”

Prieš keletą metų su šeima iš Vilniaus persikraustėte į Anykščius. Kas lėmė tokį sprendimą? Papasakokite apie gyvenimą miestelyje.

Persikėlėme, nes tuomet tai buvo optimaliausias sprendimas – pamačiau, kad su didele šeima nebepragyvenu iš kūrybos, tai paskaičiavom, jog išnuomoję savo kotedžą Vilniuje, galim pasiimti paskolą ir nusipirkti trobą Anykščiuose. Taip ir padarėm.
O Anykščius pasirinkom dėl daugelio priežasčių – visų pirma, tai inteligentiška provincija, čia gyvos literatūrinės tradicijos. Nuostabi gamta ir geranoriški, neagresyvūs žmonės. Be to, mano mama ir seneliai buvo anykštėnai, kol neištrėmė į Sibirą. Taigi, tarsi grįžom į tėviškę. Beje, po poros metų, kai ekonominė situacija pagerėjo, parvažiavome į Vilnių atgal ir Anykščiai liko kaip savaitgalinė bei kūrybinė gyvenvietė.
Tačiau, jei rimtai, į Vilnių nebegaliu “visiškai” sugrįžti, tarsi neberandu pro kur. Būnu jame, bet tikrą gyvenimą patiriu tik Anykščiuose. Kodėl? Čia viskas tikra – medžiai tikri, jie nieko nevaidina, jie nepyksta, nieko iš tavęs nenori, tik gamina tau deguonį ir ošia. Upė nieko iš tavęs nenori, tik atgaivinti, akis  pamaloninti savo vingiais, verpetais ir gervėm. Už tai mainais pageidauja, kad jos neterštum ir turėdamas laiko aptvarkytum pakrantes. Taigi, pamažėl išmoksti kalbėtis su medžiais, su upe, susidraugauji, tampi jų ošimo ir srovenimo dalyviu. O kai reikia ką nors sukurti – jie kaipmat atskuba į pagalbą; Anykščiuose labai lengvai rašosi pjesės ir sekasi pasakos. Beje, žodis “sekasi” – labai gražiai atspindi dvi reikšmes: gyvenimo pasaka gerai sekasi tada, kai žinai, kad esi savo vietoje, kai žinai, ką ir kodėl nori pasekti. O kai neturi, nesugalvoji savo gyvenimo pasakos – tai ir nesiseka, nes nėra ką sekti.  
 
Ar pastebite sostinės ir mažesnio miestelio įtaką žmonių mąstymui, tarpusavio santykiams? Kaip pats Jūs ir Jūsų šeima jaučiasi gyvendama ne didmiestyje?

Pirmasis ir akivaizdžiausias fenomenas – laiko reliatyvumas. Provincijos diena talpina savy žymiai daugiau valandų, negu mieste. Čia per dieną nuveiki žymiai daugiau ir dar lieka laiko sau. Anykščiuose esi laiko šeimininkas, o Vilniuje tavo laiką kontroliuoja miestas. Jis beveik visą laiką pasiima sau, o tau palieka tik trupinius, išėdas, kad nenumirtum iš laiko bado.  
Žmonių santykiai provincijoje paprasti ir aiškūs – jei tave myli, kai iš visos širdies ir nebijo to parodyti, jei nekenčia – tai irgi iš visos širdies. Šio antrojo jausmo, beje, žymiai mažiau, negu pirmojo…
Kai tik persikėliau į Anykščius, anykštėnui rašytojui Rimantui Vanagui ėmiau su entuziazmu krykštauti, kokia čia puiki gamta, pakrantės, gervės, miškai, šaltiniai, piliakalniai. O jis ramiai išklausė ir sako:
-    Tu dar, Vytai, nesi čia, dar žvelgi iš šono, kaip ir visi vilniečiai. Aš jau nebepastebiu to, nes tai
tiesiog yra mano dalis.
Tačiau praėjo jau penkeri anykštėniški metai, o aš vis dar nepaliaunu grožėtis, tik gal mažiau kitiems apie tai vapalioju. Kita vertus, tai ir Vilniaus matymą keičia, aš ir jame dabar jau randu daugybę “anykščių” – ir žmonių gerume, ir gamtoje, ir netgi laiko kontrolėje – pasirodo ir Vilniuje laikas guminis, gali išsitempti.   

Dokumentiniai ir kino filmai, knygos vaikams, eilėraščiai, esė, dainos, spektakliai – jūsų veiklos gausa tiesiog stulbina. Tiesiog norėjau paklausti, kaip viską spėjate? Juolab, jog nesate atsiskyrėlis, turite gausią šeimą.

Devyni amatai, dešimtas pasninkas. Išties ilgokai užtrukau, ieškodamas įvairiose srityse to, ką iš tiesų norėčiau veikti. Nuo jaunumės turėjau svajonę režisuoti – filmus arba spektaklius. Dabartės jaučiu, kad šioj srity kažką jau suvokiau, patyriau, tačiau vaikų literatūra man žymiai patrauklesnis užsiėmimas; joje būdamas neįsiveli į suaugusiųjų santykius, kurie meno pasaulyje ganėtinai egocentriški ir niūrūs.
Daug kurti teko dėl vienos paprastos priežasties – bandžiau su gausia šeimyna pragyventi iš kūrybos. Kadangi Lietuvoje neradau agento arba prodiuserio, kuris rūpintųsi finansine kūrybos puse, tai teko išmokti ir vadybą, ir verslo abėcėlę. Mielai kurčiau mažiau. Draugiškai pavydžiu E.Nekrošiui, kuris gali du metus statyti “Idiotą”. Man pernai teko du spektaklius kepti vieną po kito, ir kiekvienam jų teatrai skyrė tik po pusantro mėnesio. Šiaip ne taip susidorojęs su užduotimi, supratau, kad ateityje taip nebedirbsiu; jei ir dirbsiu dar kada teatre, tai ramiai, be skubos, ne “dėl išgyvenimo”.

Dėsninga, jog egzistuoja tamsioji talento pusė: nemažai meno žmonių būna itin jautrios psichinės struktūros, todėl yra kamuojami depresijos, nevilties, egzistencinių kančių ir savidestrukcijos. Ar pritariate minčiai, jog kūrybai būtina kančia? Kaip yra Jums?

Kartais, kai su aktoriais diskutuojame apie teatro misiją, paskirtį, remiamės į vieną biblijinį palyginimą – teatras yra tarsi prostitutė Magdalena, kuri nušvito ir pasakoja apie savo praeitį. Ji pasakoja apie tai, kas ji buvo, kas nebėra. Ji, šnekėdama apie tamsą, liudija šviesą. Blogesnis variantas, kai spektaklio metu prostitutė suteneriauja, ieškosi potencialių sugulovų.
Taigi, tamsioji pusė būtina, bet kurdamas nebūtinai turi remtis į ją. Teko pažinti tą liūdnąją magdaleniškąją gyvenimo pusę, tačiau savo vaikams linkiu, kad jie geriau iš svetimų klaidų mokytųsi. Teatras irgi yra svetimų klaidų mokykla.
O jautrumas, subtilumas meno žmogui būtinas, tai pagrindinis instrumentas, kuriuo jauti aplinką. Tai savotiškas meno seksualumas, telepatija, aštuonkojo receptoriai, kurių pagalba jauti kitų mintis, emocijas. Girdi savo sielos lūkesčius. Jaunystėje šis jautrumas gniuždo, verčia gailėtis savęs “dainuojančio šitaip gražiai” ir dažnai pro kavines veda Vasaros gatvės link. O kai subręsti ir išmoksti juo naudotis, jautrumas teikia stiprybę. Kaip sakė šv.Paulius – “būdamas silpnas, esu stiprus.”  
Kūrybai kančia nebūtina, bet tą suvoki, tik gerokai atsikankinęs. Leonardo Gutausko paveikslai, tapomi dabar, yra visiškai vaiskūs ir šviesūs, ankstyvesni buvo niūresni; matyt, tai natūrali raida. Galbūt ir Šarūnas Sauka kada nors ims gėlytes tapyti, kaip jo Nomeda.  
 
Jeigu įmanoma, gal galėtumėte įvardinti, iš kur ir kaip pas jus ateina idėjos, ar kūrybai būtinas įkvėpimas, ar Jums tai yra nuolatinis procesas, darbas, būsena?..

Kūryboje svarbu abu momentai – įkvėpimas, nušvitimas ir amato išmanymas. Jei jaunas būdamas gali ramstytis vien tik įkvėpimu, tai vėliau supranti, kiek daug ką lemia kasdienis darbas. Dabar dažnai įkvėpimas ateina tiesiog dirbant, tiesiog išmokstama “įeiti” į tokias įkvėptas būsenas.
Poetas Vytautas Bložė kažkada pasakojo, kad prieš kūrybos aktą kiekvienąsyk jis giedąs mantras arba meldžiąsis, kol pajuntąs maumenėlyje (omenyje) kūrybinės energijos tekėjimą. Tik tada rašąs. Kartą, tiesa, prisiminė, kad sykį nusibodę kartoti nuzulintus maldų žodžius, ir ėmęs kartoti Maironio “Trakų pilį”. Po dvidešimties “pilių” maumenėlis irgi “įsijungęs”.
Apie kūrybos akto stebuklą ir apie praktinius “prieškūrybinius” veiksmus esu aprašęs naujojoje knygoje “Kaip pelytė Zita pasaulį išgelbėjo”:
Gervė Bernadeta pasirąžė ir ėmė lėtai porinti:
-    Matai, Zitute... Kiekvieną rytą, stovėdama ant vienos kojos, aš stebiu tekantį, marmantį upės vandenį.
Prisimerkiu, apie nieką negalvoju, nieko neprisimenu, negirdžiu ir nematau – tik tekantį upelį. Netrukus žaismingas jo čiurlenimas užpildo mane visą – kaklą, sparnus, kojas, akis, mintis – ir aš nugrimztu į svajas. O tada mano galvoje ima tekėti viso pasaulio mintys – upės, lietaus, žvaigždžių, pakrantės medžių, vėjo…
       Zita nepatikliai pakraipė ūsus:
-    Nejau ir vėjas turi minčių?
-    Oooo, vėjas labai daug žino! Jis gi akimirksniu apskrenda pasaulį – viską pamato, išgirsta, pauosto.
     -      O žvaigždės?
     -      Žvaigždės yra itin senos ir protingos, joms milijonai milijardų metų! Jos žino daugiau už tave, už mane ir už visus kitus Žemės gyventojus!
-    Ką žino?
-    Ne tik tai, kas buvo, bet ir tai, kas bus! Ir man papasakoja... Taigi šiąnakt, prieš pat aušrą, aš panorau
sužinoti, kokios staigmenos manęs laukia šiandien. Ir dangaus visažinės pašnibždėjo, kad anksti rytą susipažinsiu su savo naująja kaimyne – pelyte Zita. Beje, tu irgi esi tokia pat burtininkė...
    -   Jūs klystat, aš ne burtininkė!
    -  Tu lygiai taip pat gali nukeliauti į savo praeitį ir į ateitį!
    -  Kaip  įdomu! – cyptelėjo Zita. - Keliaukim į ateitį! Tuoj pat...
    -  Gerai, pabandysiu tau padėti, - šyptelėjo gervė. – Atsistok ant vienos kojos ir žiūrėk į vandenį! Kvėpuok lygiai, ramiai, truputį prisimerk...
   Zitutė uoliai vykdė gervės nurodymus, tik iš pradžių sunkiai sekėsi kūnelio pusiausvyrą  išlaikyti. Kelis kartus nudribo į pakrantės žoles, bet galop pavyko atsistoti ant vienos kojos. Tada įsistebeilijo upės srovėn, nurimo ir netrukus tekantis vanduo ėmė paslaptingai mirguliuoti, žaisti, retsykiais net suskambėdamas – tarsi kas tilindžiuotų dangiškais varpeliais. Geriau įsiklausiusi, pelytė ėmė suprasti, ką tie skambalėliai byloja – kiekvienas jų skimbtelėjimas tarsi atskiras žodis!  
     -   Šiandien eisi į krikštynas, - sudzinguliavo upės varpeliai, – nes vakar kirstukams gimė sūnelis Aloyzas.
     -  Tą aš ir taip žinojau, - nusijuokė Zita. - Geriau pasakykit, ką veiksiu rytoj?
     -  Rytoj vėl eisi pas kirstukus, - suraibuliavo zuikučiai. - Tu pamilsi mažąjį jų sūnaitėlį, kadangi jis primins žuvusį tavo bičiulį tarakoną Dziobą. Įsidarbinsi jų šeimoje aukle...
   -    Nuostabu, - susigraudino pilkoji, - aš taip ir jaučiau, kad mudu kada nors dar susitiksim... O kas bus po metų?
    -   Po metų judu su Aloyzu iškeliausit į kitą pasaulio kraštą, į tolimą
nepaprastą kelionę, pilną pavojų ir stebuklingų nutikimų, - pasigirdo švelnus saulės zuikučių šnabždesys. – Judviem lemta išgelbėti pasaulį nuo baisios nelaimės!
    Netrukus saulę uždengė didelis tamsus debesis – mirguliuojantys zuikučiai ir paslaptingai skambantys varpeliai akimirksniu prapuolė.
-    Bernadeta, kur tu? – išsigandusi šūktelėjo Zita. – Man nebepatinka šitos pranašystės!
     -       Nebijok, aš šalia, - ramiai sušnibdėjo gervė.
   Pelytė Zita pagaliau atsitokėjo – puolė save žnaibyti, čiupinėti!
     -    Ar aš išties kalbėjausi su upe, ar tai buvo tik sapnas?
-    Kaip nutarsi, taip ir bus! - nusišypsojo gervė. - O dabar, brangioji, sudiev – man metas skristi! Ir tavo košė
jau garuoja ant stalo!
Sumojavo gervė galingais sparnais ir pakilo virš upės.
-    Kada vėl pasimatysim?! – šūktelėjo Zita pavymui.
     -      Aš kas rytą čia mankštinuos! - klyktelėjo Bernadeta iš aukštybių. - Būtinai pasimatysim!!!
-    Pasimatyyysim… pasimatyyyysim… pasimatyyysim… -  nuaidėjo
pakrantėmis gervės klyksmas.   

Lietuvos menininkai, praleidę kiek nors laiko Niujorke pas Joną Meką, grįžta susižavėję ir pasakoja apie jo gebėjimą kiekvieną smulkmeną paversti švente, poezija, meno kūriniu. Jūs po kino režisūros studijų Gruzijoje savo žinias gilinote Niujorke pas J.Meką „Anthology Film Archives“. Ar Jus taip pat kaip nors ypatingai paveikė J.Meko asmenybė?

Mekas yra itin daugialypis ir paradoksalus žmogus-reiškinys. Tai vaikas ir filosofas, naivuolis ir gudrutis, pasitikintis ir įtarus, genialus ir elementarus. Jis mokė mus “nemeno”, tai yra linksmo, nesusireikšminusio buvimo kūrybiškume. Kūryboje. Kai ant servetėlės vakarieniaujant imami rašyt eilėraščiai, ar improvizuojama žingsniais einant šaligatviu – tai menas ar ne? Tai atsipalaidavimas, o menas gimsta būtent iš tokios vaikiškos būsenos.  
Jonas Mekas buvo to laikotarpio guru, o jo poezija, kai kurie filmai – pvz.,“Lost lost lost”, “Reminiscencijos iš kelionės į Lietuvą” – man padarė ir tebedaro milžinišką įtaką.

Esate sukūręs nemažai dokumentinių filmų apie žymias kultūros ir meno asmenybes (poetą Vytautą Bložę, Nijolę Miliauskaitę, Liudviką Jakimavičių, rašytoją Grigorijų Kanovičių, dailininką Stasį Eidrigevičių, Petrą Repšį, tapytoją Šarūną Sauką, Stasį Lozoraitį, partizaną Juozą-Lukšą Daumantą, akmendirbį vienuolį Vilių Orvydą ir t.t.), tačiau esate filmavęs ir paprastus žmones – Marijampolės kapinių sargą („Kapinių sargas“), muziejininkes iš Suvalkijos („Dvi seserys“), apreiškimus patyrusią kaimo moterėlę Anelę („Apie apreiškimus) ir kt. Kuo Jums įdomūs, kuo nepaprasti šie „maži“ žmonės?

Nėra mažų ir didelių. Tie, kad manosi esą dideli, išnyksta kaip “dūmai, neblaškomi vėjo.” Panašiai išnyksta ir tie, kurie nemano esą dideli… Didumas Lietuvoje yra labai komercinis dalykas, kyląs iš galvojimo apie naudą arba nepilnavertiškumo. Zvonkė tarkim yra didi, o kaimo bibliotekininkė, kuriai rūpi, kad kuo daugiau provincijos vaikų perskaitytų geras knygas – ne didi? Gal atvirkščiai? O gal abi jos didžios? Ar esama ne didžių sielų? Ne…
Žmonių skirstymas nėra labai teisingas dalykas; stengiuosi filmuoti žmones, kurie mano pojūčiu, liudija šviesą. O ją liudija visi. Netgi tamsos liudytojai. Kaip sakė mokytojas iš Indijos Šri Šri Ravi Šankaras “Liūdesys – tai meilė tam, ko nėra; o džiaugsmas – meilė tam, kas yra”.

Prieš gerą mėnesį teko skaityti jūsų 2004 m. išleistą knygelę „Pelytė Zita“. Pagrindinė veikėja Pelytė Zita gyvena mažame urvelyje, vilniečių, pasiturinčių Žmogelių šeimoje. Man labai įstrigo Antano Žmogelio istorija – tarytum tarp kito paminėta asmeninė drama: banko tarnautojas A. Žmogelis kas rytą blizgina batus, eina į darbą, iš darbo grįžta nepatenkintas ir piktas, išbara savo vaikus, pavakarieniauja ir eina gulti. Knygoje trumpai užsimenate, jog vaikystėje Antanas gražiai piešė, jog liedamas akvarelę jautėsi be galo laimingas, užaugęs svajojo būti dailininku. Tačiau pakluso tėvų valiai ir pasirinko „geresnę“ – bankininko – profesiją. Ar Jūs pats esate laisvas daryti, tai, ką nori, kas teikia didžiausią džiaugsmą? Ar, turint omenyje mūsų gana pragmatišką visuomenę, tam reikalinga drąsa?

Reikia daug drąsos būti savimi. Patogiausia, saugiausia ir neįdomiausia būti tokiu, kaip visi. Bet pasaulį keičia keistuoliai; neveltui šie žodžiai ir etimologiškai susiję – “keisti” ir “keistas”.
Psichinis sutrikimas “o ką kiti pasakys” yra labai sunkiai gydomas, tą šiek tiek pagal išgales stengiuosi daryti savo vaikiškomis knygelėmis, filmais.
Istorija apie bankininką, norėjusį tapti dailininku, yra gana simptomatiška: Lietuvoje tėvai dažnai vaikus nukreipia ten, kur naudingiausia, pelningiausia arba ten, kur patys tėvai nespėjo realizuotis. Tuo būdu kartais  iškreipiamas vaiko sielos spontaniškumas, savaimingumas ir siela ima liūdėti: taip auginama neurotikų ir alkoholikų visuomenė.
 
Turiu dar vieną klausimą iš tos pačios knygos. Pelytė Zita savo noru paverčiama į žmogų: aprašote, kaip pagrindinė herojė valgo prašmatniuose restoranuose, važinėja prabangiais automobiliais, puošiasi, tačiau gavusi savo bičiulio tarakono Aloyzo saugotas brangenybes Pelytė pasikeičia – ją užvaldo godumas. Ar Jūsų požiūris į pinigus, komfortą ir materialines gerybes kategoriškai neigiamas?

Reikia būti stipria asmenybe, kad mokėtumei elgtis su pinigais. Tai itin stipri, hipnotizuojanti energija – dažnai loterijas laimėję asmenys nusigeria ir nusižudo, nes nėra įgalūs šios energijos suvaldyti. Gera yra turėti tiek pinigų, kiek reikia patenkinti minimalius savo poreikius; neveltui Seneka sakė, kad turtingas ne tas, kuris daug turi, o tas, kuris mažu pasitenkina.
Kita vertus, jei sekasi verslas ir tu gali padėti pasauliui – tai labai gerai. Pinigai gali būti velniški, gali būti dieviški - Lietuvoje antrosios piniguočių rūšies esama truputį mažiau nei pirmosios. Bet gal ir antrieji išsivystys, duokime laiko evoliucijai. Turėkime kantrybės: jei žmogus iš beždžionės per kelias dešimtis tūkstantmečių išsivystė į beždžionžmogį, tai ir turtuolis gali išmokti pro adatos skylutę pralįsti. Tik reikia treniruotis.

Ačiū už pokalbį!