KUBILINSKAS IR MES

Grįžti

Daugelį mūsų nuo vaikystės lydėjo ir tebelydi paprasti, žavūs Kosto Kubilinsko eilėraščiai:

Eglutė skarota,
Eglutė žalia.
Meškutė gauruota
Ją lanko šile.

Jos liauną kamieną
Kalena geniai,
Naujų metų dieną
Ją puoš mokiniai.

Sovietmečiu niekas per daug nesiaiškino, ką kuris iš rašytojų veikė pokario metu – skaitėme Kubilinsko poeziją, mokėmės atmintinai. Džiūgavom matydami Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtuko vaidinamą „Bebenčiuką“  Jaunimo teatre.
Ir staiga šokas - Lietuvai laisvėjant pasklinda žinia, jog Kosto Kubilinsko rankos suteptos partizanų krauju. Pasirodo, 1947 metais rašytojas buvo užverbuotas sovietinio saugumo ir infiltruotas į partizanų būrį (partizaniškas slapyvardis - „Kapsas“, MGB duotas agentūrinis slapyvardis – „Varnas“.) 1949 metų kovo 7 dieną K. Kubilinkas nušauna miegantį Dainavos apygardos partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną ir išduoda visas jam žinomas partizanų slėptuves. Tąkart žuvo 15 partizanų.  
Vėliau buvo išspausdinti ir (25-erių metų žuvusio) partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiai. Juose aprašoma situacija, kurioje Kostas Kubilinskas (Kapsas) išdavė partizanus:
Kovo mėn. 13 d.
 [...] Ši žinia tarytum perkūnu nutrenkia mane. Pasidaro silpna, ir kurį laiką tyliu. Dieve, Dieve nejaugi rado mūsų bunkerius? Nejaugi visi žuvo nejaugi mes netekom viso savo kelerių metų sunkaus darbo vaisių? Aš nepajėgiu galvoti. Guoba pasakoja tai, ką girdėjo. Visas miškas buvo gulte apgultas. Apie 4 val. vakaro prasidėjo sprogimai ir šaudymas. Vienas sprogimas buvo toks didelis, jog žmonės už 4—5 km matė iškylant iš miško dūmus. Įvykio kryptį beveik visi nurodydavo vienodai: vieni į Lelionių pusę, kiti — į Žemaitėlių. Viena ryšininkė buvo atbėgus perspėti mus, kad atgal nevažiuotume.
Aišku. Užklupo mūsų bunkerius. Bet kurį? Žaibo ar mūsų? O, galbūt, abudu kartu? […]
Ko nors tikresnio niekas nežino. Vien tik gandai:
- Septyni užmušti ir vienas paimtas gyvas.
- Penki užmušti ir trys pabėgo.
- Aštuoni užmušti.
- Vienas su barzda buvo.
- Ne, du su barzdom buvo, o du visiškai apdegę ir sudraskyti, jog lavonų net atpažinti negalima...
Ir taip be galo. Kaip suderinti tuos pranešimus? Širdyje lyg koks kirminas glūdi ir nuodija visą kraują. Žuvo viskas. Išdavikai ilgai mus sekė, kol pagaliau susekė. Dažnas vaikščiojimas, turbūt, išdavė mus. Prieš akis stovi Žaibas ir juokiasi, liūdnas, susinervinęs ir ligotas Kariūnas, vos spėjęs įstoti į partizanus Vilnis, Kapsas, Vanagas. (...)
Aš iš pradžių nieko neįtariu. Tačiau Vieversys tuojau pastebi:
- Ar negalėjo Kapsas ir Vilnis nušauti miegantį Kariūną ir pabėgti į Alytų?
Nenoriu tikėti, tačiau kažkas panašu tikrovę. Ne, jie negalėjo išduoti ir, be to, taip niekšingai, kaip klastingos gyvatės. Juk jie abu poetai, abu inteligentai, abu sielojosi mūsų tautos likimu. Norėdami sunaikinti apygardos štabą, jie, o ypač Kapsas, juk turėjo geresnių progų. Galėjo išduoti Vanagą ir mane, arba ir dabar, kai nebuvom dar išvykę. Aš nesu literatūros kritikas, tačiau tai, ką jie turėjo atsivežę, buvo sukurta širdies, bet ne liežuvio... Aš netikiu. Tokios niekšybės, tokio velniško išdavimo dar nebuvo partizanų istorijoje. Judas šiuo atveju būtų toli pralenktas. [...]
Žaibe, mielas Žaibe, nejaugi tu žuvai? Nejaugi tau buvo lemta žūti dabar, kai mes kaip tik labiausiai esam tavęs reikalingi? Žiūriu pasilenkęs į duobės gilumą, tyrinėju akimis bunkerio angas ir stengiuosi įsivaizduoti, kaip vyko ši baisioji tragedija. lr aš, rodos, matau tave, Žaibe, svaidantį pro bunkerio angas granatas. Tu paskutinį kartą nurodai vyrams, ką reikia daryti. Tai tu buvai tas, kuris išsiveržė į viršų su „pragaru’ ir kovėsi! Koks baisus turėjai būti savo priešams! Žaibe, brangus Žaibeli, tavęs jau nėra...
lr mano viduje kaupiasi didžiulė neapykanta išdavikams. Prakeikti niekšai ir bailiai! O! Jeigu jūs mums patektute į rankas! lštisus savo gyvenimo metus atiduotume, kad galėtume akis į akį susitikti. Pajustumėte ant savo kailio, kaip miršta išdavikai.[...]
Dabar aš jau turiu beveik pilną vaizdą, kas čia įvyko. Vilnis ir Kapsas sumanė grįžti atgal, tačiau tai buvo galima padaryti tik išdavus mus. Galimas dalykas, kad Kapsas su tokiu planu ir atvažiavo paskutinį kartą pas mus. Matyt, jis dar gerai nebuvo įsidėmėjęs tos vietos, kur buvo Žaibo bunkeris, todėl norėjo geriau įsitikinti. Kol buvome bunkeryje aš, Vieversys ir Guoba, Kapsas ir Vilnis neišdrįso pradėti savo išdavikiško darbo. Bet, kai jie liko vieni su Kariūnu, radosi puikiausia proga.
Gal jie jau seniai buvo numatę šią niekšybę? Vargu. Kai mes trise išvykom, jie galėjo laisvai išsikalbėti ir aptarti savo veikimo planus. Kuris iš jų sumanė ir įkalbėjo kitą tai padaryti? Aš manau, kad Kapsas. Jis įtikinėjo Vilnį, kad partizanauti nėra prasmės, nes vėliau ar anksčiau žūsią kaip ir visi kiti. O išlikti gyvam vilčių maža., nes bolševikai prieš partizanus pradėsią sustiprintą ofenzyvą. Karas neteikiąs jokių vilčių, o jeigu jis ir bus tai už kokių 20 ar 30 metų. Be to, čia, apygardos štabe, Vilnis vaidinąs nežymų vaidmenį, su juo niekas nesiskaitąs. Geriau išduoti ir tokiu būdu grįžti į tarybinių rašytojų eiles, gi čia, turint šitiek gabumų, atsiveriančios plačiausios perspektyvos gerai uždirbti, gerai gyventi. [...]

II

Daugelį nesmagių dalykų, vykusių ar tebevykstančių Lietuvoje, norisi atmesti, ištrinti iš atminties - tarsi jie būtų ne mūsų. Holokaustas – ne mūsų, pokaris, stribai, išdavystės, žmogžudystės – ne mūsų, patyčios mokyklose, interneto komentatoriai – ne mūsų; valdžia, nesugebanti susitarti dėl svarbiausių valstybės siekių – irgi ne mūsų.
Mintijant tokiu būdu, trinasi lietuviškos tapatybės kontūrai – nes su neigiamais reiškiniais tapatintis nesmagu, o gražių, kilnių dalykų beveik nesimato. Nebent laidotuvių prakalbose... Tačiau tiek vieni, tiek kiti – yra mūsų gyvenimo pusės, mūsų genetinis kodas: tiek partizanavimas (apsisprendimas aukotis, kariauti, apsisprendimas žudyti ir būti nužudytu), tiek kolaboravimas (apsisprendimas išlikti, bendradarbiaujat su okupantu). Abu jie karo metu pateisinami ir reikalingi.
Tačiau kartais kyla pagunda į reiškinius, kurie Lietuvoje atpažįstami kaip negatyvūs, nedarantys garbės, pažvelgti kitaip – bandant suvokti ir priimti juos kaip asmeniškus įvykius: viskas, kas vyko ir vyksta Lietuvoje, vyksta ir su manimi. Ne kaimyno namas degas, o visų mūsų namai dega. (Net ir platesniame kontekste - jei Japonijai nesiseka, o tai yra visų mūsų skausmas ir problema.)
Taigi – ar įmanoma priimti stribus, išdavikus, nusidėjėlius? Suprasti jų motyvus, atleisti? Ar reikia viso to? Ir kaip suderinti itin prastus K. Kubilinsko poelgius su itin gražiais jo eilėraščiais vaikams. Viešumoje pasigirsta komentarų, kad jų iš viso nebereiktų spausdinti (ar mokyti mokyklose).
Bet galima į šį klausimą pažvelgti ir kitaip – kokia turėjo būti žmogaus atgaila, koks noras pabėgti nuo suaugusiųjų pasaulio beprotybės, nuo savo paties demoniškumo, jeigu jis taip giliai nėrė į vaikų poezijos pasaulį, ieškodamas atgaivos ir tyrumo! Panašus atvejis - iškrypėlio, girtuoklio, komunisto P.Pazolinio tyras evangelinis filmas „Evangelija pagal Matą“.
Antra vertus, krikščioniškai pasaulėžiūrai turėtų būti priimtina ir tokia pažiūra, jog žmogus gali keistis – net žmogžudys gali tapti šventuoju, kaip Saulius tapo šventuoju Paulium. Prostitutė Magdalena irgi tampa šventąja...
Neteisinant išdavikiško K.Kubilinsko poelgio, mokyklose visgi privalu dėstyti jo poeziją, kartu pateikiant ir istorinį-biografinį kontekstą. Geresnės (paradoksalios) psichodramos nesugalvosi – žudikas ir vaikų poetas. O juk meno užduotis ir yra išmokyti mąstyti bei atleisti. Savo istorijai, t.y. – sau. Ne tik mokytis spalvinti juodai-baltai.