EPIDEMIJOS

Grįžti

I

Populiari Malkolmo Gladvelo knyga „Virsmo taškas“ nagrinėja epidemijas – tiek teigiamas, tiek neigiamas. Tiek kūno, tiek minčių... Beje, jos ir pasireiškia tais pačiais būdais – ir sifilio protrūkis Baltimorėje, ir naujų madų epidemijos vyksta gana panašiai: atsiranda aktyvus naujo viruso (mados, žinios) propaguotojas. Mielas, mokantis bendrauti su žmonėmis, turintis daug ryšių. Paskui jo idėja patiki, užsidega ir ją išnešioja pasyvesni viruso išnešiotojai ir reikalas ima plisti. Toks esti savaiminis epidemijų plitimas.
Tačiau būna ir sąmoningai organizuotos, pvz., valdžios inicijuotos epidemijos. Skyrelyje „Aplinkybių įtaka“ M. Gladvelas nagrinėja itin sėkmingą nusikaltimų Niujorko metro sumažinimą, įvykusį apie 1990-uosius. Tai pavyko padaryti tik po to, kai požemiuose buvo įvesta tvarka – išgaudyti zuikiai, nuvalyti graffiti nuo traukinių. Idėja rėmėsi paprasta prielaida - jeigu žmonės mato, kad mažos netvarkos mieste yra toleruojamos, jie gali imtis ir rimtesnių nusikaltimų. Jei mato tvarką, tai „susitvarko“ ir patys – t.y. nusikalstamumas ima mažėti.   
Graffiti piešiniai nuo traukinių buvo intensyviai valomi nuo 1984 iki 1990 metų - paišytojai buvo gaudomi tol, kol mada paišyti ant metro traukinių dingo. O su ja dingo ir kita mada – daryti metro požemiuose nusikaltimus.

II

Šiuo „virsmo taško“ požiūriu žvelgdami į mūsų valstybę, galėtume teigti, jog „Lietuvos“ epidemija buvo itin pozityvi Sąjūdžio laikais ir pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais. Vėliau į sistemą įsimetė (buvo įmestas?) virusas, kuris entuziazmą apvertė aukštyn kojom. Išplito populiaresnė paniekos Valstybei epidemija. Žiniasklaida (o dažnai ir opozicijose esantys politikai) pamatė, kad tai neblogas versliukas – nusivylėlių, dantim griežiančių piliečių armija, kuri nebetiki savim, paskui ir savo valdžia. O tiki tuo, ką jiems ar apie juos paburnos „visažiniai“ vakardienos komjaunimo orakulai.
Žiniasklaida, tenka pripažinti, tuomet perėmė iniciatyvą ir veikė profesionaliau, aktyviau nei valstybinės ar visuomeninės institucijos. Ir štai rezultatas: šiais laikais daug kam jau gėda ir prisipažinti, kad jis lietuvis, kad turi tokią valdžią, kad skaito tokius laikraščius, kad žiūri tokią televiziją... Ir su tuo reiškiniu tarsi nieko nebeįmanoma padaryti.
Sąmokslo teorijų kūrėjai nesunkiai įžvelgtų kaimyninių valstybių kerštą („mes padarysim viską, kad jūs nusiviltumėte savo laisve“), „Snoro“ konkurentai irgi galėtų matyti tai, ką norisi matyti, tačiau reikalas paprastesnis ir sudėtingesnis: Lietuva mums patiems tapo nemadinga.
Atvažiuoja švedas J.Oman ir ieško Marvelėje partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto palaikų... nes jis didžiuojasi Lietuvos partizanais, tai jį įkvepia.

III

Prieš porą dienų galvon šovė komercinė madingos Lietuvos idėja: mažų tautinių parduotuvių tinklas - "Lietuva" arba "Lietus" arba "Lietuvėlė", kurioje tautiniais rūbais apsirėdžiusios malonios pardavėjos prekiautų sveikais lietuviškais produktais. Ypač smagu, jei kaina būtų irgi lietuviška, ūkininkų turgeliams artima ir įkandama vidutiniam lietuviui; būt gerai, kad skambėtu sutartinės ar panaši liaudies muzika, dekoracijose atsirastų kunigaikščiai, Žalgirio mūšio fragmentai etc.
Tikėtina, kad būtų ir pelnas, ir – svarbiausia - keistųsi žmonės, apsilankę joje: "Lietuvoje yra gera, sava"... Kubilium dėtas, tokias veiklas keliems metams atleisčiau nuo didelių mokesčių.
 
IV

Ką daryti, jei mada dergti Lietuvą yra žymiai aktyvesnė už norą kurti, imtis atsakomybės ir keisti situaciją? Burtis nesavanaudiškiems žmonėms... Siūlyti... Reikalauti... Net savivaldybės rinkiminiuose rašiniuose – kiek derglos išpilama ant oponentų galvų!!! Gaila, kad tą daro ir vad. sveiko proto dešinieji, ir su Lietuvos protu susipykę kitieji…
Perfrazuojant M.Gladvelo aprašytąjį Niujorko metro (jo mintis buvo išplėtota remiantis „išdaužytų langų sutvarkymo“ teorija – t.y. sutvarkius mieste išdaužtus langus, apleistus namus, ima keistis ir žmonių sąmonė, jie irgi ima tvarkytis), galima apsidairyti ir paieškoti, kur Lietuvoje slepiasi išsidaužymo ištakos? „Išsipeckiojimo“ bei nusivylimo savimi ištakos? Kur šiukšlinimosi virusas pats aktyviausias?
Žvilgsnis norom nenorom krypsta į interneto portalų komentarus ir bulvarinę žiniasklaidą – iš ten sklindanti nebaudžiama, nekontroliuojama paniekos energija yra stipresnė už mažiau madingus antivirusus: dainų šventes, dainuojamąją poeziją, kultūros renginius, žygeivius, „Būtovės slėpinius“ ar kokius „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“.
Kas galėtų paneigti, jog susitvarkius internetinių komentarų prišnerkštą mūsų savimonės metro, imtų keistis ir žmonių galvosena. Juk tai irgi mada, kurią galima moduliuoti – galima pasirinkti: šnekėti gražiai arba plūstis. Aptarinėti politikus keiksmais bei prakeikimais, ar analize, palinkėjimais, pasiūlymais ar net palaiminimais?
Užtektų įvesti komentatorių registraciją kaip padarė „Bernardinai.lt“ arba susitarti, kad komentuoti galima tik tada, kai pasirašai savo pavarde.
Šėtonas mėgsta prieblandos zoną, tad šis metodas jam turėtų smarkiai nepatikti.  

V

Lietuviškos minties genocidas (tautžudystė), deja, vyksta ne tik interneto komentarų erdvėj, tokį stilių kartais propaguoja ir didieji mūsų dienraščiai. Tarkim, po dažno R.Valatkos straipsnio norisi plūstis – jie „užveda“. Klausimas paprastas: ar dvidešimt su viršum metų besitęsianti tokio pobūdžio rašliava davė vaisių? Teigiamų vaisių? Regis, nemažai žurnalistų vis dar dirba „išdaužytų langų“ dažnyje.
Apie šiuos skaudulius savo blog‘e rašo ir nenurimstantis Leonidas Donskis: „Bet šiuo metu jau tenka prabilti apie visiškai kitą reiškinį, kuris atsiskleidė per pastaruosius penketą metų. Galima daug ir, tiesą sakant, nelabai produktyviai kalbėti apie mums gerai žinomus nemalonius dalykus – nesunkiai nuperkamą ir parsiduodančią mūsų žiniasklaidą, žemiausio lygio paskvilius, besiribojančius su smuklės ir kriminalinio pasaulio leksika, nepagarbą niekam, jokių autoritetų nepripažinimą, sadomazochistinę žurnalistiką, atvirą mėgavimąsi smurtu ir prievarta, už kurio neabejotinai slypi prastai užmaskuotas jėgos santykių ir autokratijos ilgesys. Bet net ne jie iš esmės naikina pasitikėjimą, pakerta bendrystės galias ir veja žmones iš Lietuvos (nors neabejotinai prisideda prie to).
(...) Nereagavimas į nuodingą įžeidinėjimą ir su socialine patologija besiribojančias verbalines orgijas, kurios pas mus vadinamos internetiniais komentarais, byloja apie viena – su destruktyvia, asocialia ir anonimine būkle susitaikyta kaip su kažkuo normaliu ir neišvengiamu.
Bet ir visa tai yra veikiau pasekmės ir simptomai, o ne priežastys. Gelminės priežastys slypi individo ir visuomenės bejėgiškume. Pasitiki vieni kitais įgalinti piliečiai – žmonės, žinantys savo teises ir ginantys savo bei svetimą orumą. Bejėgiškumas gimdo tik tikrovės atmetimą. Arba jėgos ir valdžios fetišizmą. Kad ir kaip būtų, šie du indai paprastai susisiekia – emigruojama iš savo šalies ne tik fiziškai, bet ir mentališkai bei politiškai. Pavyzdžiui, kad ir atsisakant dalyvauti politiniame gyvenime, rinkimuose, viešojoje erdvėje ir pilietinių pasirinkimų sferoje.

VI

Ar įmanoma įstatymais pažaboti viešą sąmonės šiukšlinimą? O gal mokesčių politika leistų atskirti laisvą žodį nuo laisvo viduriavimo: jei nuo mokesčių būtų atleisti nebulvariniai laikraščiai, jei paramas gautų tie internetiniai portalai, kuriuose teigiamos ir neigiamos informacijos proporcija yra psichologiškai subalansuota, konstruktyvi, nežalojanti mūsų.
P.S. „Vadink kiaule, kriuksėti pradės“ – šis dėsnis mūsuose, regis, jau suveikė. Dabar belieka tikėtis, kad žmogum pavadinta kiaulė irgi kaip nors sureaguos, gal net šypsotis pradės.