IŠĖJAU AŠ STOTIN (ŽIAURIAI GRAŽŪS ROMANSAI)

Grįžti

Žiaurieji romansai – tai specifinis dainuojamosios kūrybos žanras, labai išpopuliarėjęs nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje. Tuo metu (1919-1939) miestuose, bei kaimuose atsirado radijas ir jo dėka – restoranuose, vakarėliuose bei užstalėse – ėmė plisti romansų dainavimo tradicija. Dažniausiai tai būdavo iš kitų kalbų versti bei lietuviškoms situacijoms pritaikyti itališki, rusiški ar čigoniški romansai. Tačiau tuo pat metu sparčiai buvo kuriami ir savi, lietuviški žiaurieji romansai, neretai palydimi aštrių egzotiškų prieskonių, nuožmių leopardų, nukirstų galvų ir pan.

Žiaurieji romansai – tai kupini žavaus naivumo, sentimentalumo, aistringumo kūriniai. Daugumoje jų dominuoja fatališkos neištikimybės ar nelaimingos meilės istorijos, pasibaigiančios kruvinomis dramomis. Savo atsiradimo laikotarpyje šie romansai buvo dainuojami ir klausytojų priimami labai rimtai – kaip nūnai indų filmai ar meksikiečių melodramos. Tačiau laikui bėgant jų tekstai įgijo ir visiškai kitą, kūrėjų nenumatytą prasmę -  juose išsigrynino juodasis humoras, absurdas, ironija. Tai jausmai, kurių droviam, šiaurietiškam lietuviškam mentalitetui niekad nebus per daug.

CD galite įsigyti čia.