KAI AŠ BUVAU PARTIZANAS

Grįžti

Tai vaidybinis filmas apie pokarį; filmas sapnas. Filme bandoma prikelti dar neseną skaudžią mūsų praeitį – partizaninį karą. Į šį didvyriškos ir tragiškos kovos laikmetį bandoma pažvelgti netikėtu psichoanalitiniu žvilgsniu. Pagrindinį filmo herojų – teatro Aktorių (G. Storpirštis), vaidinantį spektaklyje partizanų vadą, vaidinimo metu netikėtai apninka vizijos, nukeliančios jį į praeitį. Aktorius staiga pasijaučia esąs nedideliu berniuku, papuolusiu į tragiškų pokario įvykių sūkurį. Priepuoliai kartojasi ir Teatro grimerė (R. Staliliūnaitė), susirūpinusi aktoriaus sveikata, įkalba jį kreiptis pagalbos pas Senį (A. Masiulis). Nuvykęs į seną malūną, Aktorius susitinka ne tik su Seniu, bet ir su savo paties praeitimi...
Pagrindinę žinią ir jausmą, kuriuos režisierius ir scenarijaus autorius V. V. Landsbergis nori šiuo filmu perteikti žiūrovui, glaustai išreiškia filmo obalsiu pasirinkti žymaus šveicarų psichoanalitiko K.G. Jungo žodžiai iš jo apmąstymų apie mūsų trumpo žmogiškojo gyvenimo prasmę, mirties ir amžinybės akivaizdoje: „Galiu įsivaizduoti, kad galbūt jau gyvenau ankstesniuose amžiuose, ir ten susidūriau su klausimais, kurių tada dar negalėjau išspręsti. Todėl turėjau gimti ir vėl, nes buvau neįvykdęs man pavestos užduoties“ („Atsiminimai, sapnai, apmąstymai“).